istorija

Marijampolės I grupės neįgaliųjų draugija buvo įkurta 1993m. norint sumažinti socialinę atskirtį ir siekti neįgaliųjų integracijos į visuomenę, suburti fizinę negalią turinčius asmenis, darbinei, kultūrinei, užimtumo veiklai bei rūpintis aplinkos pritaikymu neįgaliesiems.

Draugija ir toliau tęsia pradėtus darbus ir teikia socialines paslaugas. 2017 m. Iš neįgaliųjų reikalų departamento prie SADM gavome autobusiuką, su kuriuo teikiame pavėžėjimo paslaugas neįgaliesiems. Bendradarbiaujame su maisto banku bei Mantingos labdaros ir paramos fondu. Turime subūrę nuostabią savanorių komandą, taip pat priimame studentus atlikti praktikas iš Marijampolės kolegijos bei iš Všį “Profesijų spektras.

DRAUGIJOS PIRMININKĖS ISTORIJA

Esu Irma Kavaliauskienė gimiau ir augau Vilkaviškyje. 1996 m pabaigiau Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. Buvau niekuo neišsiskirianti mergina, visada turinti savo nuomonę. Tų pačių metų rudenį įstojau į Vilniaus medicinos kolegiją- dietistės specialybę. Pabaigiau pirmą kursą ir tada…1997m. Birželio mėn 29 d. patekau į autoavariją, kurioje man buvo sulaužytas stuburas. Atsibudusi nesupratau kas vyksta, viskas vyko lyg sapne. Maždaug po savaitės laiko supratau, kad paralyžuotos mano kojos. Nuo tos akimirkos verkiau apie savaitę laiko. Buvo gėdos, beviltiškumo ir bevertiškumo jausmas. Gydytojas atlikęs operaciją pranešė, kad stuburo nervai nėra visiškai nutraukti ir galimybę vaikščioti teoriškai aš turiu. Bet tam, kad nors kažkiek pradėt judint kojas, reikia įdėti labai daug savo pastangų ir noro. Mano mama, diena iš dienos masažuodavo ir kilnodavo kojas, kad nesunyktų raumenys. Taip po truputį, pradėjau judint kojų pirštus. Pirmasis mano atsistojimas padedant gydytojams buvo dar vienas mano nuosmukis, tada jau galutinai supratau, kad mano kojos manęs nelaiko. Atsisėdau į neįgaliojo vežimėlį ir išvykau į Palangos reabilitacijos ligoninę. Ten sutikau daug neįgaliųjų sėdinčių neįgaliojo vežimėliuose, ir supratau – nieko nėra gėdingo, kad tu sėdi vežime. Susiėmiau ir pradėjau sportuoti, klausiau visų reabilitologų nurodymų. Buvo ilgas ir varginantis darbas su savimi. Tačiau man pavyko. Aš pradėjau savarankiškai vaikščioti. Po trijų metų pabaigiau Vilniaus medicinos kolegiją. Vėliau įsidarbinau Socialinio pagalbos centro darbo terapijos padalinyje. 2009 m įgijau Marijampolės kolegijos socialinio darbuotojo profesinę kvalifikaciją.
Nuo 2010m vadovauju Marijampolės sav. I grupės neįgaliųjų draugijai. Sukaupta patirtis parodė, kad kiekvienas neįgalus asmuo yra unikalus ir gebėjimas rasti tinkamą sprendimą būtent tam žmogui reikalauja ne tik atsidavimo ir pastangų bet ir tinkamos kompetencijos. Vertinu galimybę prisidėti prie neįgaliųjų savarankiškumo, integracijos, pritaikant savo patirtį ir žinias apie skirtingas negalias turičius asmenis. Tai suteikia didžiulę prasmę atstovuti neįgaliuosius ir į kiekvieną klientą žiūrėti atsakingai.

DRAUGIJOS nario ISTORIJA

Esu gimęs 1992m. Mokiausi Liudvinavo Kazio Borutos vidurinėje mokykloje, baigęs mokyką išvykau dirbti į Anglija. Praėjus keliems metams ir gavus gerą darbo pasiūlymą nusprendžiau grįžti i Lietuvą. Nepraėjus dviems mėnesiams įvyko skaudi nelaimė, kuri apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis. Tą nelemtą 2014m. karštą rugpjūčio savaitgalį sugalvojome su draugais eiti išsimaudyti prie užtvankos, besimaudant kilo noras nušokti nuo šalia esančio tilto i vandenį, pradėjęs šuolį pajaučiau, kad slysta koja, bet pakeisti jau nieko nebegalėjau ir trenkiausi galva į upės dugną, prisimenu tik tiek, kad buvau ištrauktas draugų į krantą ir buvo iškviesta greitoji pagalba. Vėliau praradau

sąmonę. Prabudau tik po keliu dienų, nesuvokdamas kas įvyko. Šeimos narių klausinėjau, kodėl nejaučiu kojų ir rankų. Paaiškėjo, kad man diagnozuoti daugybiniai kaklo slankstelių lūžiai. Atliktos 2 kaklo slankstelių operacijos, to pasekoje atsidūriau neįgaliojo vežimėlyje. Šeima pasiūlė ieškoti bendraminčių ir likimo draugų Marijampolės I grupės neįgaliųjų draugijoje. Nuvykęs supratau, kad tokių kaip aš yra ir Marijampolėje, ko ankščiau nepastebėjau. Susipažinau su tokias pačias traumas patyrusiai žmonėmis. Lankausi veiklose, kuriose dalinamės savo patirtimis. Esu linksmas, dažnai pajuokauju apie savo negalią ir įkvepiu kitus savo pozityvumu. 

Prisidėti prie neįgaliųjų gyvenimo gerinimo galite skirdami 1, 2 %